Trakai

Trakai – vaizdingas pusiasalio miestas, kurio ežeryną, kaip žinia, sudaro apie 30 vandens telkinių. Tačiau ne mažiau nei kraštovaizdis jį gaubia su gamta, istorija ir kultūra susiję mitai bei legendos. Viena seniausių Galvės ežero legendų – ežero, garsėjančio įstabiu grožiu ir įspūdingu, apie 47 metrus siekiančiu gyliu, – byloja, kad jis „neužšąla nepareikalavęs galvos“. Tokie pasakojimai neabejotinai formuoja įvairialypę daugiakultūrių Trakų bendruomenių tapatybę.

[…] Kad buvo šalta šalta žiema. Daug sniego, ežerai užšalę. Ir pavasarį, kada saulutė pašildė tą sniegą, pradėjo sniegas tirpti, ledai pradėjo tirpti, ir vanduo ežeruose kilo kilo kilo – i apsėmė karaimų namus. I va šitoj Karaimščiznoj buvo potvynis. Vyrai buvo kare. Moterys su vaikais, senoliai nuplaukė pas Vytautą prašyti pagalbos. Vytautas pakinkė žirgą, atjojo į karaimų gyvenvietę. I tikrai mato, kad apsemta visa Karaimščizna – tik kaminai matosi. Ir tuo metu žirgas pradėjo gerti tą vandenį – gėrė gėrė gėrė gėrė, vanduo nusmuko nusmuko nusmuko, pasirodė namai. Ir Vytautas, reiškia, nujojo toliau už Rėkalnės, žirgas nusilengvino, ir naujas ežeras prie Trakų pasirodė. Ir išgelbėjo, reiškias, tuos žmones nuo potvynio. Šitas… – Akmenė ežeras.¹

Metais už Vilnių senesniais laikomi Trakai savo įkūrimo datą sieja su 1322 m., kai didysis kunigaikštis Gediminas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostinę perkėlė į vietovę, apie kurią kronikoje rašoma: „[kunigaikštis] išvyko iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų, jam didžiai patiko, jis apsigyveno tenai, įkūrė miestą ir davė jam Trakų vardą.“² Šiandien ši vieta žinoma kaip Senieji Trakai. Apie amžių sandūrą, nors sostinė jau buvo perkelta į Vilnių, Trakai tapo svarbiu LDK administraciniu ir politiniu centru. Kunigaikščio Vytauto valdymo laikais, 1392–1430 m., iškilo Trakų salos pilis, o po žygio į Krymą valdovas į miestą atsivežė totorių ir karaimų bendruomenes, suteikė Trakams savivaldos teisę ir pats čia dažnai viešėdavo. Šiandien Trakų salos pilis tebėra ryškiausias ir vaizdingiausias miesto simbolis, tačiau pilį supa ne vien vilnijantis vanduo, bet ir vilnijantys žodžiai – atmintis, išsaugota vietinėse tarmėse, paveiktose lietuvių ir slavų kalbų.

Per audringą praėjusį šimtmetį miestas patyrė milžiniškų kultūrinių ir urbanistinių pokyčių. Kaip pažymi dr. Lina Leparskienė, „vokiečių okupacijos metu sunaikinta miestelio žydų bendruomenė, pokaryje vyko lenkų tautybės žmonių repatriacija, keitėsi miesto vaizdas – nugriauta dalis medinių pastatų, nukastos kalvos, pietinė miesto dalis užstatyta daugiaaukščiais, į miestą kėlėsi naujieji gyventojai – lietuvių, rusų ir lenkų tautybės žmonės“³. Tyrėja  taip pat pabrėžia ilgalaikę atvirumo, tarpusavio ryšio ir matomumo įtaką Trakų gyventojams. Tai atskleidžia paprasta, bet iškalbinga scena – ant suoliuko kartu sėdintys žmonės: „Apie tai, kad Trakai yra gražūs ir mylimi, A. B. interviu metu pritarė ir kitos ant suoliuko sėdėjusios skirtingų tautybių moterys – rusė sentikė, lenkė, baltarusė, lietuvė. Jos visos gyvena daugiaaukščiuose namuose ir dažnai susirenka pasėdėti lauke. Ši tyrimo akimirka buvo svarbi, nes parodė, kad net ir XX a. pokyčius simbolizuojančioje pietinėje miesto dalyje gali tarpti tokia pat bendravimo kultūra, kaip ir „mediniuose Trakuose“. Tarpusavio santykiams puoselėti svarbus buvo ir suoliukas. Nesvarbu, ar jis prie nuosavo namelio, ar prie daugiaaukščio – tokia vieta suartina žmones, moko jautrumo vienas kitam.“⁴

Trakų kasdienybė, dažnai lydima švelnaus nuobodulio, tarpsta mitų, kraštovaizdžio, unikalaus kultūrinio savitumo, meno ir paveldo blyksnių apsuptyje: Trakų Dievo Motinos atvaizdas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje, karaimų kenesa, Karvinės, Karaimkos ir Kopūstinės salos, Vilsos upelio kriokliai ir daugybė kitų žinomų ar dar neatrastų vietų.

Kitados girdėjau žmones sakant: „Jei labai daug pinigų turėsi, pirk nenykstančių, nedylančių daiktų ir puošmenų.“ Taip ir padarydavo tie, kas lengva ranka didelius pinigus samstė. O baimindamiesi dėl tų turtų, patykomis vis slapstė juos nuo svetimų akių. Tie lobiai vadinasi „chazna“. Apie tokį lobį Trakų karaimai mena seną pasaką. Ji byloja, kad Trakų mieste, Galvės ežero dugne, nugramzdinta daugiau nei prieš pusę tūkstantmečio slūgstanti geležinė skrynia, pilna brangakmenių, auksinių, sidabrinių, žalvarinių, gintarinių daiktų, galybės pinigų, žiedų, auskarų, segių ir kitokio gero. Šviesiomis mėnesėtomis naktimis geležinė lobių skrynia iškylanti vandens paviršiun, bet aušrai dar neišbrėškus ir vėl nugrimztanti dugnan.

Ne vienas žvejys, o ir šiaip koks praturtėti panūdęs žmogus, vis plūkęsis su ta skrynia, krantan ištraukti mėginęs. Bet apyaušriu skrynia, baisi josios sunkybė, tinklus, virves sutraukydavusi, kobinius išlauždavusi, ir svyrinėdama palengva ten, kur buvusi, nunirdavusi. Ežero plynė purslų, spiečiais pašiurpdavusi, paskui bangomis pasišiaušdavusi – paliudydama skrynią jau liečiant ežero gelmės dumbluotą dugną.

Po tokių naktų vyrai dvėsuodami pasakojo, neva skrynia esanti prie dugno akmenų geležinėmis grandinėmis prirakinta, senovės Lietuvos valstybės spaudais neva užantspauduota, užbūrė kunigai ją, puikiosios undinės sergstinčios.

Ta geležinė skrynia ir dabar vis paviršiun išnyranti, paskui ir vėl į vandenų gelmes panyranti, ir niekas nepajėgia jos į krantą ištraukti.⁵

1. Michailas Zajančkovskis, 86 m., Trakai. Užrašė ir iššifravo Lina Sokolovaitė, 2008. LTRF CD 1312. ↩︎
2. Bychovco kronika, apie 1519–1525 m. ↩︎
3. Lina Leparskienė, „Trakiečiai. Vietinių liudijimai apie Trakų miesto ir bendruomenės kaitą XX a.“, Liaudies kultūra, 2017, Nr. 6, p. 44. ↩︎
4. Ten pat, p. 52. ↩︎
5. Trakų karaimų padavimai, rankraštis. Surinko ir užrašė Simonas Firkovičius, 1992. Saugoma Trakų r. sav. viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriuje. ↩︎