Atrankos žiuri
April rezidencijų programos dalyvius renka tarptautinė atrankos žiuri ir April komanda. 2026 m. jūsų paraiškas vertins rašytoja Akvilina Cicėnaitė, kuratorius ir rašytojas Raimundas Malašauskas, kuratorė, redaktorė ir kritikė Yana Foqué bei poetė, dramaturgė Vaiva Grainytė.
AKVILINA CICĖNAITĖ (g. 1979 m., Vilnius) – prozininkė, eseistė, vertėja, literatūros tyrėja, devynių knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems autorė. Velingtono Viktorijos universitete (Naujoji Zelandija) apgynė religijų studijų daktaro laipsnį, po studijų persikėlė į Sidnėjų. Šiuo metu gyvena Vilniuje, studijuoja Vilniaus universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jungtinėje doktorantūroje, veda kūrybinio rašymo susitikimus jauniesiems literatams, dalyvauja literatūros vertinimo komisijose.
Už kūrybą pelniusi įvairių premijų, jos tekstai versti į kelias kalbas. Penkios knygos nominuotos „Metų knygos rinkimuose“. Romanas „Anglų kalbos žodynas“ apdovanotas Jurgos Ivanauskaitės premija, 2022 m. „Metų knygos rinkimuose“ išrinktas Metų knyga suaugusiųjų prozos kategorijoje, o portalo „15min“ akcijoje „Metų knyga“ pripažintas geriausia 2022 m. lietuvių grožinės literatūros knyga. Romanas „Niujorko respublika“ pelnė IBBY premiją už geriausią realistinės prozos kūrinį ir pateko į reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams šimtuką. „Anglų kalbos žodynas“ ir „Niujorko respublika“ taip pat pateko į LLTI sudaromus kūrybiškiausių knygų dvyliktukus.
Straipsniai, esė lietuvių ir anglų kalbomis publikuoti kultūros leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Vilnius Review“, „7 meno dienos“, „Metai“ ir kituose. Iš anglų kalbos išvertė penkiolika knygų, tarp jų – Bernardine Evaristo, Abdulrazak Gurnah, Hernán Díaz romanus. Tyrinėja šiuolaikinę lietuvių literatūrą, rašo apie kūrėjų tapatybės formavimąsi XXI amžiuje. Paskutiniu metu savo pamėgtame esė žanre sieja tekstą ir kūną, literatūrą ir meną, tyrėjos ir tiriamosios žvilgsnį.
YANA FOQUÉ (g. 1986 m., Belgija) – kuratorė, redaktorė, rašytoja, mama ir visai nebloga kulinarė. Prieš visam laikui persikeldama į Baltijos šalis, 2019–2025 m. ji vadovavo Amsterdamo „Kunstverein“ – buvo šios institucijos vyriausioji kuratorė. Tarp jos naujausių projektų – pirmoji didelė queer punk ikonos G. B. Jones retrospektyva Europoje, pirmoji monografija apie Christopherio D’Arcangelo institucinės kritikos praktiką (sudaryta kartu su Isabelle Sully, išleista su Niujorko meno organizacija „Artists Space“). Foqué taip pat yra pernai išleistos kuratoriaus, rašytojo Raimundo Malašausko dvidešimties metų tekstų rinktinės „Suzon“ viena iš sudarytojų. Netrukus pasirodys ir penkerius metus kartu su Riet Wijnen bei Suzy Halajian rengta knyga apie Libano menininkę Saloua Raouda Choucair. Foqué tekstai publikuoti „Frieze“, „Metropolis M“, „Echo Gone Wrong“ ir kitur.
Ji daug mąsto apie struktūras: kaip bendradarbiavimas, autorystė ir juos supantis socialinis, politinis bei istorinis karkasas lemia kūrinį – kartais net labiau nei kambaryje esantys objektai. Vis dažniau savo praktiką ji grindžia mintimi, kad kūrybinės strategijos, reikalingos tam, kad „šviesos neužgestų“, yra paties kūrinio dalis. Šis požiūris atliepia menininkų, su kuriais ji dirba, mąstyseną – tų, kurie sąmoningai renkasi peržengti įprastus formatus. Šiuo metu ji tyrinėja, kaip šalutiniai užsiėmimai, papildomi darbai ir kasdienės improvizacijos veikia tiek asmenis, tiek institucijas; projektas bus pristatytas kaip esė ciklas, paroda ir simpoziumas.
Ji ilgisi važinėjimo dviračiu tiltais virš Amsterdamo kanalų – bet ne jų kvapo. Gailisi, kad būdama dvidešimties nepersikėlė į Niujorką, nors supranta, kad tikriausiai vis tiek nebūtų pavykę. Yra dėkinga savo aplinkai ir ją supantiems žmonėms.
VAIVA GRAINYTĖ – tarpdisciplininė rašytoja, kurios tekstai svyruoja nuo poezijos ir literatūros projektų iki radijo pjesių bei bendradarbiavimu paremtų šiuolaikinio meno ir teatro iniciatyvų. Jos praktika grindžiama vidinių ir išorinių tikrovių jungtimis bei sugretinimais, formą keičiančiais žanrais, iki paradoksalumo kryžminama ironija bei melancholija.
Grainytė yra 2026 m. pasirodysiančio „Spirit as a Journal“ kviestinė redaktorė. Jos vienas naujausių įvietintų bendradarbiavimų projektų – pjesė „Skeveldros“, pristatyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2025 m. – tyrinėja karo fenomeną. Radijo pjesė „Dvidešimt keturi“ (2024) nominuota „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui.
Grainytė yra operos-performanso „Saulė ir jūra“ bendraautorė. Šis kūrinys 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje apdovanotas „Auksiniu liūtu“ ir 2025 m. žurnalo „Frieze“ įtrauktas į XXI a. geriausių meno kūrinių sąrašą. Kaip ir pirmoji jos bendradarbiavimu paremta, tarptautiniu mastu pripažinta opera „Geros dienos!“ (2013), šis darbas ir toliau keliauja po visą pasaulį.
Grainytė taip pat yra įvairiomis nominacijomis įvertintų knygų – dvikalbio koliažinio romano „Rožės ir bulvės“ („Roses & Potatoes“, 2022), poezijos rinktinės „Gorilos archyvai“ (2019) ir eseistikos knygos „Pekino dienoraščiai“ (2012) – autorė. Jos tekstai publikuoti tarptautiniuose leidiniuose „e-Flux“, „*as a Journal“, „MAMbo“, „OBIEG“ ir kt. Jos kūriniai išversti į penkiolika kalbų.
Grainytė yra aistringa jungiškojo požiūrio į Taro kortas praktikė, vaikščiotoja miškais ir rūpestinga kačių motina. 2023 m. Kabeliuose ji taip pat įgijo piemenavimo licenciją.
RAIMUNDAS MALAŠAUSKAS užaugo Vilniuje, svajodamas tapti transatlantinio laivo virtuvės šefu, tačiau pasirinko meno istorijos ir teorijos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Dešimt metų (1995–2006) dirbęs kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, vėliau jis ėmė gyventi ir dirbti klajokliškai – nuo Bankoko ir Kairo iki Briuselio, Meksiko, Paryžiaus ir San Francisko – rašymą paversdamas ir kuratoriniu metodu, ir būdu naviguoti kasdieniame gyvenime. Jo projektai „Oo“, „Hypnotic Show“ ir „Marsas sugrįžta“ įsišaknijo kolektyvinėje vaizduotėje, o visai neseniai Niujorke jis pristatė muzikinį spektaklį be siužeto „Send in The Clowns“. Jo knyga „Suzon: Selected Writings 2002–2024“ pelnė pripažinimą trečiuosiuose Meno kritikos apdovanojimuose „Ilgosios formos“ kategorijoje už „neblėstančio meno kūrinių maginio veiksnumo įrodymą“.
„Perskaitęs „Suzon“, pagalvojau apie žodį „atsišvartuoti“. Ši knyga buvo tokia atsišvartavusi, pamaniau. Įsivaizdavau, kaip Suzon išeina iš už baro, žengia iš Manet paveikslo. Suzon lipa į laivą, kuris netrukus atsišvartuos. Ar ji buvo atšvartuota dėl to, kad prarado darbą bare? Jie prisirišo prie purpurinių viržynų, želiančių aplink jų būstą, – perskaitė Suzon kitoje knygoje. Laivas išplaukė į Granadą. Suzon buvo atšvartuota nuo žanro ir vietos, o sakiniai bėgo vienas nuo kito, rašiau „Suzon“ autoriui. Šios knygos lapai tarsi perlaužti ir apversti, o atsišvartavimas susijęs su trūkstama stabilia horizonto linija, rašiau aš. Visi šie šuoliai, išsisukinėjimai, tremtys, tasai siekis nebūti prisirišus tampa knygos motyvu, nuo kurio knyga tarsi apsunksta ir kuris veikia ją lyg inkaras, rašiau aš. Plaukiau laivu link tėvų namų.” – Jaakko Pallasvuo
